<Žirnis>>

Kartą gyveno princas, kuris norėjo vesti princesę, bet ji turėjo būti tikra princesė. Jis keliavo po visą pasaulį, kad ją surastų, bet niekur negalėjo gauti to, ko norėjo. Princesių buvo pakankamai, bet buvo sunku išsiaiškinti, ar jos tikros. Jose visada buvo kažkas ne taip, kaip turėtų būti. Taigi jis grįžo namo ir buvo liūdnas, nes labai būtų norėjęs turėti tikrą princesę.

Vieną vakarą užklupo baisi audra; griaudėjo griaustinis, žaibavo, o lietus pliaupė srauniomis liūtimis. Staiga į miesto vartus pasigirdo beldimas, ir senasis karalius nuėjo jų atidaryti.

Priešais vartus stovėjo princesė. Bet, Dieve mano! Kokį vaizdą ji pavertė lietus ir vėjas! Vanduo varvėjo nuo jos plaukų ir drabužių, į batų nosis ir vėl ištekėjo per kulnus. Ir vis dėlto ji sakė esanti tikra princesė.

„Na, tuoj sužinosime“, – pagalvojo senoji karalienė. Bet ji nieko nesakė, nuėjo į miegamąjį, nuėmė nuo lovos visą patalynę ir padėjo ant dugno žirnį; tada paėmė dvidešimt čiužinių ir patiesė juos ant žirnio, o ant čiužinių – dvidešimt pūkinių patalų.

Ant to princesė turėjo gulėti visą naktį. Ryte jos buvo paklausta, kaip ji miegojo.

„Oi, labai blogai!“, – tarė ji. „Vos visą naktį neužmerkiau akių. Dievas težino, kas buvo lovoje, bet gulėjau ant kažko kieto, tad visas kūnas pamėlynavęs. Tai siaubinga!“

Dabar jie žinojo, kad ji tikra princesė, nes per dvidešimt čiužinių ir dvidešimt pūkinių lovų ji pajuto lyg žirnis.

Niekas, išskyrus tikrą princesę, negalėtų būti toks jautrus.

Taigi princas paėmė ją į žmonas, nes dabar žinojo, kad turi tikrą princesę; o žirnis buvo padėtas į muziejų, kur jį galima pamatyti ir šiandien, jei niekas jo nepavogė.

Štai, tai tikra istorija.