<Žirnis>>

Kartą buvo princas, kuris norėjo vesti princesę, bet ji turėjo būti tikra princesė.Jis keliavo po visą pasaulį, kad jį rastų, bet niekur negalėjo gauti to, ko norėjo.Princesių buvo pakankamai, bet sunku buvo išsiaiškinti, ar jos tikros.Juose visada buvo kažkas ne taip, kaip turėtų būti.Taigi jis vėl grįžo namo ir nuliūdo, nes būtų labai norėjęs turėti tikrą princesę.

Vieną vakarą užklupo siaubinga audra, griaudėjo perkūnija ir žaibai, o lietus pliaupė.Staiga į miesto vartus pasigirdo beldimas, ir senasis karalius nuėjo jų atidaryti.

Ten priešais vartus stovėjo princesė.Bet, gerbiamoji, koks lietus ir vėjas privertė ją atrodyti.Vanduo nubėgo nuo jos plaukų ir drabužių; nubėgo į batų pirštus ir vėl išlindo per kulnus.Ir vis dėlto ji sakė, kad yra tikra princesė.

„Na, mes greitai tai sužinosime“, – pagalvojo senoji karalienė.Bet ji nieko nesakė, nuėjo į miegamąjį, nuėmė visą patalynę nuo lovos, ir padėjo žirnį ant dugno, tada paėmė dvidešimt čiužinių ir paguldė juos ant žirnio, o paskui dvidešimt dygliuotų lovų. čiužiniai.

Ant to princesė turėjo meluoti visą naktį.Ryte jos paklausė, kaip ji miegojo.

„O, labai blogai!“ – pasakė ji.„Visą naktį beveik neužmerkiau akių.Tik dangus žino, kas buvo lovoje, bet aš gulėjau ant kažko kieto, todėl visas mano kūnas juodas ir mėlynas.Tai siaubinga!"

Dabar jie žinojo, kad ji tikra princesė, nes jautė žirnį tiesiai per dvidešimt čiužinių ir dvidešimt dygliuotų lovų.

Niekas, išskyrus tikrą princesę, gali būti toks jautrus.

Taigi princas paėmė ją į savo žmoną, kol kas žinojo, kad turi tikrą princesę, o žirnis buvo padėtas į muziejų, kur jį dar galima pamatyti, jei niekas nepavogė.

Štai, tai tikra istorija.